Jūsų krepšelis

🔥 JUODI MIEGADIENIAI 11/19 – 11/28
Nemokamas pristatymas antklodėms

Viena baisiausių Economo letarginio encefalito epidemija

Viena baisiausių Economo letarginio encefalito epidemija

Viena baisiausių Economo letarginio encefalito epidemija

Nuo 1916 m. iki 1920-ųjų pabaigos pasaulyje žmones kankino paslaptinga liga, kuri buvo baisesnė nei ispaniškas gripas.

Ligoniai kentėjo nuo vis didėjančių sveikatos pablogėjimų. Jie jautė skausmą, negalėjo pajudinti akių obuolių, negalėjo nuryti. Jų būklei vis blogėjant, jie tapdavo savo kūno kaliniais ir dekadai juos ištikdavo koma. Juos ėme vadinti “gyvais mirusiais”, o vaikais, kuriems pavykdavo pasveikti virsdavo į mažus monstrus. Užteko, kad praeitų tik 100 metų, o žmonės jau visai pamiršo apie šią ligą. Tad šiame straipsnyje trumpai papasakosiu apie taip visus bauginančią gyvųjų kaip mirusiųjų ligą.

Konstantinas von Economo

Pirmojo pasaulinio karo viduryje, Europoje tvyrant chaosui, Vienos universiteto Psichiatrijos ir neurologijos klinikoje dirbantis daktaras Constantinas von Economo pastebėjo keistą dėsningumą. Visą tai aprašė savo straipsnyje “Die Encephalitis lethargica” bei vėlesniais metais monografijoje “Encephalitis lethargica. Its sequelae and treatment”.

1916 metų rudenį į ligoninę pradėjo guldyti pacientus, kuriems buvo nustatytos įvairiausios diagnozės, tokios kaip meningitas, išsėtinė sklerozė, kliedesys… Tačiau nė vienas iš šių atvejų visiškai neatitiko pilnos ligos simptomatikos, buvo daug neaiškių požymių.

Keisčiausias ir baisiausias šios neaiškios ligos simptomas buvo tai, kad pacientai patekdavo į keistą letargiją (gilus miegas). Letargija ištikdavo pacientus visai atsitiktinai, netikėtai, tarkim pasivaikščiojimo metu ar per šeimos vakarienę. Aplinkiniai žmonės ir pacientų šeimos buvo išsigandusios. Vos akimirkai jie sugebėdavo grąžinti savo artimuosius iš šio stuporo, bet po kurio laiko jie vėl grįždavo į ankstesnę būseną.

Economo letarginio encefalito epidemija

Skirtinguose Europos miestuose gydytojai pradėjo pastebėti negalavimus, kurie skyrėsi nuo visų anksčiau diagnozuotų ligų. Tai aprašė ir Prancūzų gydytojai Calmette, Cruchet ir Moutierzas. 1917 metais ši paslaptinga ir bauginanti liga buvo vadinama encephalitis lethargica arba mieguistumo liga. Tačiau medikai vis negalėjo išsiaiškinti, kas ją sukėlė ir kaip gydyti. To galutinai neišsiaiškino ir iki šiol. Vis gi pabandykime plačiau panagrinėti šios ligos simptomus ir sukėlimo priežastys.

Paplitimas ir ligos simptomai

Žinoma, kad pirmieji atvejai buvo pastebėti dar  1915 m. pradžioje Rumunijoje, o po 1916 m. liga jau išplito visame Europos žemyne dėl tuo metu vykstančių karinių judėjimų karo metu. Ši liga paplito Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje. Epidemijos pikas buvo 1920–1924 m. kuomet pagalbos prireikė šimtams tūkstančių pacientų.

Tai kokie gi yra šios klastingos ligos simptomai?

Pirmieji letarginio encefalito simptomai yra šiek tiek panašūs į gripą. Pacientas blogai jaučiasi, jam skauda gerklę, vargina galvos skausmas, svaigimas, šaltkrėtis ir pykinimas. Vėliau paciento būklė ženkliai pablogėja. Pagal amerikiečių gydytojo H.F. Smiths 1921 m. aprašus dažniausiai būklei pablogėjus pastebimas:

-regėjimo sutrikimas

-akių paralyžius (nesugebėjimas atlikti normalių akių judesių) 

-kalbos sutrikimas, 

-disfagija (rijimo sutrikimas), 

-astenija (bejėgiškumas, silpnumas), 

-karščiavimas (dažniausiai lengvas), 

-nuolatinis vidurių užkietėjimas, 

-šlapimo nelaikymas, 

-keista veido išraiška ir vangumas, kuris palaipsniui daugeliui stebėtų pacientų išsivystė į gilią komą.

Su kiekviena diena ligoniams būklė vis blogėjo ir tai kėlė didžiulę baimę ir bejėgiškumą tiek pacientams, tiek jų artimiesiems. Kai kurie negalėdavo nuryti net kąsnio maisto, kiti maistą išvemdavo arba jis grįždavo per nosį. Tokioje būklėje greitai mirdavo iš bado. Kiti negalėdavo pajudinti veido raumenų, jų veidai įgaudavo baisią išraišką. Buvo pacientų, kurie negalėdavo judinti akių obuolių arba pažvelgti tam tikra kryptimi, taip pat kartu pasireikšdavo ir košmariškos haliucinacijos. Pacientai, kurie patekdavo į letargiją (užmigdavo 1-2 savaitėm), o vėliau į komą, dažniausiai jau nepabusdavo. Iš registruotų šaltinių skelbiama, kad iš 11 susirgusiųjų economo letarginiu encefalitu užregistruotų atvejų 4 buvo mirtini. Tikslus skaičius žmonių, susirgusiųjų letarginiu encefalitu nėra niekur įvardijamas. Tačiau žinoma, kad šios paslaptingos ligos mirtingumas siekė apie 40 proc. ir nužudė daugiau negu pusę milijono žmonių per epidemijos piką po 1916 m.

Kai kuriems pacientams išsivystė akinetinis mutizmas. Jų akys buvo atviros, galėjo sekti daiktus, atsakyti į paprastus klausimus keliais skiemenimis. Jie atrodė sąmoningi, tačiau iš tikrųjų jie visiškai negalėjo susisiekti su juos supančia aplinka ir negalėjo judėti. Jie įstrigdavo savo kūnuose, kartais net visam likusiam gyvenimui. Kai kurie iš viso negalėjo nei kalbėti, nei judėti ir greitai mirdavo.

Mažųjų monstrų liga

Dažniausiai letarginiu encefalitu susirgdavo 10–20 metų amžiaus žmonės, tačiau liga sunkiausiai paveikdavo vaikus. Teoriškai daugelis jų pasveiko, tačiau liga kažką pakeitė jų smegenyse. Galima rasti daug likusiųjų užrašu apie mažylius, kurie iki šios ligos buvo mandagūs ir linksmi, o užaugus ir ligos paveikti tapo tokie, kurių niekas nenorėtų sutikti savo kelyje. Ištraukta iš knygos “Kas mūsų nenužudo“ Jennifer Wright: „Kai kurie buvę visiškai ramūs prieš ligą, vėliau tepdavosi ekskrementais ir budavo labai agresyvūs. Kiti bandė nužudyti savo brolius ir seseris. Dar kiti bandė išprievartauti ar žaloti kitus vaikus. Vienas iš vaikų bandė nukąsti kitam penį. O 1928 m.šia liga persirgusi pacientė išsitraukė visus dantis ir išplėšė sau akis.”

Baisiausia, kad šie vaikai, anksčiau sirgę letarginiu encefalitu, suprasdavo savo netinkamą, destruktyvų elgesį, tačiau negalėdavo to kontroliuoti . Skirtingai nei psichopatai, kurie nepaiso kitų žmonių jausmų, neturi kaltės jausmo, šie vaikai to nenorėjo daryti. Kai kurie net maldavo būti uždaromi nuo visuomenės, nes visiškai nesugebėdavo suvaldyti savo impulsų.

Ligos priežastys 

Nors ir nėra aiškios šios ligos priežastys, visgi buvo iškelta hipotezė, kad letarginis encefalitas buvo autoimuninė liga. Mokslininkai ir medikai nagrinėję šią ligą įtarė, kad jos atsiradimas galimai buvo dėl streptokokinės infekcijos. Tai patvirtina ir medicinos universiteto Neurologijos katedros ir klinikos esančios Berlyne medikų kolegija. Kurie po atliktų daugelio tyrimų nustatė, kad bakterijos pirmiausiai atakuodavo gerklę. Dėl gerklės uždegimo sukeldavo retą streptokoko bakterijos formą. To pasekoje žmogaus imuninė sistema kartais sutrikdavo ir atakuodavo savo audinius, pavyzdžiui smegenis, bandydama sunaikinti streptokokus ir taip sukeldama smegenų uždegimą.

Žmonės, kurie pabudo iš komos, vėliau dažnai turėjo nuolatinių neurologinių problemų, tokių kaip parkinsonizmas ir katatonija. Nors ir manoma, kad sukėlėju  šios klastingos ligos buvo streptokokinė infekcija, vis gi iki šiol ji lieka viena paslaptingiausių pasaulio ligų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.