Letargo miegas – dažnai girdėta frazė, tačiau ar žinote kas tai?

Dažnai girdime frazę: „Miegas yra geriausias vaistas“, o kas būna jeigu miego būsena tęsiasi dienų dienas?

Letargija- tai viena paslaptingiausių ligų.

Ligos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių lethe (užmaršumas) ir argía (neveiklumas). Letargija – tai patologinė miego būsena, kai sulėtėja visi gyvybiniai organizmo procesai: sulėtėja medžiagų apykaita, susilpnėja arba visiškai išnyksta reakcija į garso ir skausmo dirgiklius, sutrinka kvepavimas, širdies plakimas. Tokios būsenos trukmė nuo 4-5 valandų ir gali trūkti metų metus. Letarginis miegas gali atsirasti po isterinių priepuolių, stiprių neramumų, encefalito, galvos smegenų pažeidimų, uždegimų ar bendro kūno išsekimo. Letargija yra rimta, pavojinga gyvybei būklė.

Terminas letargija dažnai vadinamas – tariamoji mirtis, o suprantamas kaip gilus į komą panašus miegas.

Šiandien gydytojai žino kaip atskirti letargiją nuo tikrosios mirties. Neaiškūs mirties požymiai atsiranda, kai kūnas yra šaltas, oda blyški, pulsas nejaučiamas, tačiau kvėpavimas vis tiek apčiuopiamas.

Letargo miego formos

Pasitaiko ir sunkių, ir lengvų ligos apraiškų. Sunkiais atvejais ligonis tampa panašus į mirusį žmogų: oda blyški ir šalta, vyzdžiai nustoja reaguoti į šviesą, tampa vos juntamas kvėpavimas ir pulsas, žmogus visai nereaguoja į aplinkos dirgiklius. Be to krenta svoris, organizmas dehidratuoja. 

Lengvais atvejais pastebimas nejudrumas, raumenų atsipalaidavimas, tolygus kvėpavimas, žmogus reaguoja į aplinkos dirgiklius, išlieka ryjimo refleksas. Tokiu atveju žmogus gali iš dalies išlaikyti supančios tikrovės suvokimą. Žmogus gali būti dalinai sąmoningas, kartais suvokdamas ir net prisimindamas, kas vyksta. Buvo atvejų, kai žmonės, atsibudę iš letargo miego, galėjo nupasakoti, kas nutiko jų „nebuvimo“ metu.

Trumpai tariant kai būklė lengva, atrodo, kad pacientas tik miega. Jei būklė yra sunki, pacientą labai lengva supainioti su mirusiuoju.

Trukmė

Letarginio miego pradžia ir pabaiga visada būna staigi, gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų, nors pasitaiko atvejų, kai liga užsitęsdavo metų metus. Rusų akademikas, fiziologas Ivanas Pavlovas aprašė sergantį  Kachalkiną, kuris miegojo 20 metų, nuo 1898 iki 1918 m. Per visą tą laiką jo širdis sumušė vos du ar tris vos juntamus dūžius per minutę, o kvėpavimas buvo beveik nepastebimas. 

Pasaulio istorijoje galima atrasti daug daugiau informacijos apie nelaimingas letarginio miego aukas. Tai žmonės kurie buvo palaidoti gyvi, dėl letargo miego supainiuoti su mirusiais. Anglijoje XIX amžiaus pradžioje netgi buvo priimtas iki šiol galiojantis įstatymas, pagal kurį visuose morguose turi būti įrengtas varpas su virve, kad iš miego pabudęs „mirusysis“ galėtų išsikviesti pagalbą. .

Dar vienas istorinis įvykis aprašomas apie Italų žymų poetą Frančeską Petrarką, kuris XIV amžiuje buvo beveik gyvas palaidota Italijoje. Būdamas 40 metų jis sunkiai susirgo ir užmigo. Poetas pabudo tiesiogine prasme laidotuvių išvakarėse, po kurių gyveno dar 30 metų.

Rusų literatūros klasiką Nikolajų Vasiljevičių Gogolį taip pat kamavo letargo piepuoliai, jis labai bijojo būti palaidotas gyvas. Jam mirus, jo artimieji ir draugai detaliai tikrino ar tai nėra letargo miego būklė. Įsitikinę mirtimi jis buvo palaidotas Maskvoje, Danilo vienuolyno kapinėse. 

Tačiau 1931 metų gegužę atkasus rašytojo palaikus, dėl Maskovos miesto valdžios sprendimo panaikinti kapinės, paaiškėjo, kad N.V. Gogolio kaukolė buvo apversta ant šono. Pasklido gandai. Tačiau dauguma ekspertų mano, kad skirtingą Gogolio kaukolės padėtį lėmė supuvusio karsto dangčio spaudimas.

Letarginio miego priežastys

Letargo miegas yra viena įdomiausių ir mažai ištirtų sričių. Mokslo bendruomenė iki šiol neturi tikslaus atsakymo apie letargijos priežastis, manoma, kad pagrindinė priežastis – galvos smegenų uždegimas, pažeidimas. Dar yra žinoma, kad lietarginis miegas gali tampi organizmo atsaku į stiprų stresą, įskaitant artimųjų netektį. Dažniau pasireiškia moterims, kenčiančioms nuo isterinio sindromo, žmonėms, sergantiems psichikos ligomis, dažniausiai sergantiesiems šizofrenija. Taip pat letarginio miego pradžią gali lemti kraujosruvos ir somatiniai sutrikimai, stiprus organizmo išsekimas, įvairus smegenų pažeidimai. Taip pat stiprus organizmo apsinuodijimas, lėtinio nuovargio sindromas ir infekcija gali išprovokuoti letargijos atsiradimą. Viena iš infekcijų, galinčių išprovokuoti letargijos pradžią, yra kampilobakteriozė – infekcinė liga, pažeidžianti virškinamąjį traktą. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, kad persirgta krūtinės angina taip pat gali išprovokuoti letarginio miego pradžią dėl vidurinių smegenų uždegimo, kurį sukelia specifinė bakterinė infekcija, galinti pereiti kraujo ir smegenų barjerą.

Praėjusio amžiaus pradžioje Vakarų Europoje,  ir JAV siautė Economo letarginio encefalito epidemija (mieguistumo epidemija). Būdingas šiai epidemijai požymis, kaip ir letargiško miego būsenoje, yra hipersomnija, širdies ir kraujagyslių veiklos bei kvėpavimo ritmo sutrikimas.

Miegas gali trukti iki 2–4 savaičių, tačiau prieš jį dažnai būna daug dienų trunkantys nemigos periodai. O ūmioje ligos stadijoje žmogus karščiuoja, turi skausmų, įskaitant raumenų ir galvos skausmą, virškinimo trakto sutrikimus. Būdingas skirtumas nuo klasikinio letarginio miego yra tai, kad Economo encefalitu sergantys pacientai gali būti pažadinami bent kelias sekundes, kas yra neįmanoma esant klasikiniam letargo miegui.

Plačiau apie Economo letarginio encefalito epidemiją galite pasiskaityti mūsų naujame straipsnyje (Atnaujinta 2022m. spalio 31)

Letargijos simptomai

Žmonėms, kuriems įvyksta letargo miegas, pastebimi šie būdingi simptomai:

• refleksų ir akių vyzdžių reakcijos į dirgiklius stoka;
• visiškas raumenų atsipalaidavimas;
• pulsas nejaučiamas, o širdies plakimas taip sulėtėja, kad jį sunku aptikti;
• tuštinimosi ir šlapinimosi fukcijų nebuvimas;
• hipotermija – žema kūno temperatūra;
• viso kūno organų sistemos iki minimumo sulėtina savo darbą, įskaitant medžiagų apykaitos procesus;

Simptomų sunkumas priklauso nuo letarginio miego sunkumo.

Letarginio miego diagnostika ir gydymas

Letargijos diagnozė yra gana sudėtingas procesas. Pirmiausia gydytojai atlieka elektroencefalogramos ir elektrokardiogramos tyrimus, kad įsitikintų, jog smegenys yra aktyvios ir ar nėra širdies susitraukimų. Taip pat privaloma diagnozuoti organų darbą, patikrinti, ar nėra vidinio kraujavimo. Pacientas tiriamas dėl sužalojimų, ypač galvos smegenų. Nedidelio odos pjūvio metu patikrinama kapiliarinio kraujavimo galimybę. Atliekama cheminė kraujo analizė.

Mokslinėje literatūroje pažymima, kad letargo būsenoje senėjimo procesas beveik visiškai sustoja. Be to, letargiško miego metu organizmas nejaučia maisto poreikio. Nepaisant to, gydytojui prižiūrimiems pacientams skiriama parenterinė mityba, taip siekiant išvengti dehidratacijos.

Letargo miego metu organizmas gali egzistuoti autonomiškai. Sulėtėja vidaus organų veikla, todėl dažnai kyla klausimas, ar įmanoma pilnai atkurti jų darbą žmogui pabudus. Nepaisant to, organų patologinių būklių praktiškai nebūna. Be to, po letargo pabudusiems žmonės nerandama centrinės nervų sistemos ir smegenų pažeidimų.

Remiantis atliktais XXI amžiaus pradžios tyrimų rezultatais, nustayta, kad letargo miego žmogaus smegenų veikla atitinka budrumo būseną. Mentalitetas išlieka tame lygyje, koks buvo iki letargijos miego pradžios. Taigi, jei vaikas užmiega letargo miegu ir pabunda jau suaugęs, jo sąmonė išliks tokiame lygyje, kokia buvo prieš miegą.

Į tokią būseną patekusieji žmonės ne visada patenka į ligoninę, jiems gali pakakti artimųjų priežiūros. Svarbiausia yra higiena, temperatūros reguliavimas, priemonės nuo pragulų, taip pat parenterinė mityba.

Letargijos būsena iš esmės skiriasi nuo komos. Kadangi koma dažniausiai ištinka, kai dėl traumos ar ligos padaromas rimtas kūno pažeidimas, dėl kurio reikia dirbtinai palaikyti gyvybę. Organizmo sistemos išgyvena reikšmingus pokyčius, o jų funkcionavimo galimybė ne visada išsaugoma pacientui išėjus iš komos. 

Tai idomu

Letarginio miego atvejai žinomi nuo seniausių laikų. Prietaringi kaimo žmonės mieguistumą vadino „miego kambariu“ ir tikėjo, kad pasiklydusi siela ilgai miegodama vaikšto per kitą pasaulį. Kad būtų išvengta klaidingo žmogaus laidojimo, daugelis kultūrų turėjo savo mirties diagnozavimo būdus. Daugelis jų tapo ritualine pasiruošimo laidotuvėms dalimi.

Taigi, pavyzdžiui, vienas iš labiausiai paplitusių mirties diagnozavimo būdų praeityje buvo veidrodžio uždėjimas ant mirusiojo veido. Veidrodis buvo laikomas arti nosies ir burnos. Jei veidrodžio paviršiuje buvo aptiktas rasojimas, tai reiškė, kad žmogus vis dar kvėpuoja.

Slavų laidotuvių tradicijoje buvo įprasta prie mirusiojo nosies padėti mažą plunksną. Taigi buvo galima pamatyti net menkiausią kvėpavimą.

Beveik visose pasaulio tradicijose mirusieji laidojami tik trečią dieną po mirties. Taip yra elgiamasi dažniausiai dėl noro įsitikinti, ar žmogus tikrai mirė.

Šiandien gydytojai išmoko tiksliai atskirti letargo miegą nuo tikrosios mirties. Tačiau tuo pat metu šis keistas negalavimas dar nėra iki galo išaiškintas. Iki šiol letargijos gydymui receptų nėra.